Bauginanti ramuma. Manyje butu lyg ir svaru ,lyg ir sausa ir be vejo. Norisi imtis kazko, bet tik pradejus viskas taip susipainioja,kad neimanoma rasti antro gyvenimo galo. Noriu to noriu kito. Noriu susikeisti. Arba likti savimi tik kitame gyvenime. kas yra kaltas. Begalybe klausimu ir begalybe nezinios. Atsakymu nezinom nei mes nei kiti. O dazniausiai atrodo, kad patys sau kasame duobe. Ir mete viska salin mes isokame i ja kaip i giliausia ir baisiausia praraja. Zinodami kad tai tikraj neveda prie geresnio rytojaus, mes rizikuojame savo nelaime siandien. As zinau kad eisiu su nepasidavimu ir trupuciu pasitikejimo, kartais zmogui uztenka tik trupinelio savimeiles,kad issilaikytu ant zemes stipriausiem uraganam niokojant viska. Su baime, pagieza ir skausminga neviltim gali stebeti tai kas darosi su tavim is sono, tik tada imi save taip neatstatomai griauzti, kad net kitam atrestauruoti tave butu dievazi per sunku. Ir as nebepamenu jau kada apie tai pradejau galvoti... tik zinau,kad vis dar niekaip negaliu ismesti sito is galvos. Tureciau padaryti sitaip, arba kitaip, kodel as elgiuosi taip kaip nenoriu, ko as klausau, ar paklustu kazkokiom blogio jegom,kurios mane tempia vis zemiau ir zemiau. Simta ir dar tiek pat kartu nesusitaikau su tuo ir bijau, kad tai tampa iprociu. Mano vidinis balsas man zada tiek daug ir visos mano ambicijos yra pakankamai stiprios, kad atsispirt, bet as paprasciausia vis nerandu to atskaitos tasko. Ir vis naiviai tikiu,kad jis pats pades zyme manam pakolkas nuobodziam kelyje. Pilna minciu ir ideju galva niekada negali buti tinkamai ivertinta, tol kol viskas neissilieja ant tuscio, vis pilnejant ir lipdantis i viena visas gniuzulas darosi toks didelis. Sitas gniuzulas ir teikia man pilnavertiskumo jausma. As nesu beviltiska. Ir ateis tokia diena kai sienos grius, seni keliai isnyks, tiltai i prisiminimus bus sudeginti amziams, ir tada as juoksiuosi is viso to niekingai issvaistyto beprasmisko laiko, nes turesiu karcia patirti. Stipriai pasimokiusi tikrai nebezengsiu i ta pacia bala. Nors ir teigdama,kad esu pesimiste , giliai savyje as juokiuosi, nes tai nera visiska tiesa, as tikiu savim. Ir tai vel gi mane veda i prieki.

Vis del to nera to blogo ko zmogus nesugebetu pats sugadinti, arba paversti geru...

issekau....